Vanduo iš čiaupo ar buteliuko?

Lietuvoje vanduo iš čiaupo yra tikrai geros kokybės, turtingas mineralų ir druskų. Tiesa, kai kuriuose Lietuvos regionuose  vandentiekio vandenyje yra daugiau geležies ir fluoro. Didžiausios geležies koncentracijos būdingos pietryčių Lietuvos požeminio vandens baseinui (Utenos, Ignalinos, Vilniaus, Trakų, Varėnos, Švenčionių r. sav.) bei pajūrio regionui (Klaipėdos, Plungės r. sav.), tačiau tai tiesioginės įtakos sveikatai neturi. Šiaurės Vakarų Lietuvoje (Klaipėdos, Kretingos, Palangos, Šiaulių, Palangos, Raseinių, Telšių, Mažeikių, Skuodo ir Kelmės savivaldybėse) vandentiekio vandenyje aptinkama daugiau fluoro. Nors per dideli fluoro kiekiai gali sukelti kaulinio audinio fluorozę, skydliaukės, kasos, antinksčių veiklos sutrikimus, nereiktų baimintis, kad tai nutiks geriant vandentiekio vandenį. Šio regiono gyventojams rekomenduojama naudoti dantų pastą be fluoro, saikingai vartoti žuvį, arbatą ir kitus produktus, kurių sudėtyje yra daugiau fluoro.

Jei vartojate šulinio vandenį – jo kokybe turite pasirūpinti patys. Šulinio vanduo dažnai būna užterštas nitratais ir mikroorganizmais. Derėtų šulinio vandens mėginį ištirti du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Tyrimus atlieka laboratorijos, esančios didžiuosiuose miestuose, galima kreiptis ir į teritorines visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas ar Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją. (Nemokamai atliekami tyrimai jei šulinio vandenį maistui naudoja besilaukianti moteris arba kūdikis iki 6 mėn. Dėl nemokamų šulinio vandens tyrimo kreiptis į teritorines visuomenės sveikatos priežiūros įstaigas).

Kalkės vandenyje rodo, kad jis yra kietas. Jame yra ištirpę daugiau kalcio ir magnio druskų bei kitų mineralinių medžiagų. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) statistikos duomenis – tokį vandenį vartojantys žmonės netgi rečiau serga kraujagyslių ir širdies ligomis. Taip pat PSO yra nustačiusi ir rekomenduotiną mažiausią mineralinių medžiagų kiekį, kuris siūlomas geriamajame vandenyje, nes per švarus vanduo – jis toks tampa distiliuojant, filtruojant įvairiomis ypatingomis metodikomis (pavyzdžiui, pagrįstomis nanotechnologijomis, dejonizacija, membraniniu filtravimu ir kita), veikiant elektros srove – organizmui toks vanduo gali būti smarkiai žalingas – jis išplauna reikalingus mineralus iš mūsų kūno. Geriamojo vandens minkštinti nereikia, nes minkštinant vandenį, iš jo pašalinami kalcis ir magnis (kurie, kaip minėta, apsprendžia „techninį“ vandens kietumą), tačiau į jį patenka natrio. Didelės natrio koncentracijos taip pat gali sukelti negalavimų: jis kenkia nėščioms moterims ir mažiems vaikams, sunkina kalio, taip reikalingo širdies darbui, pasisavinimą.

Kaitinant vandenį, jame esantys hidrokarbonatai skyla ir pasklinda visame vandens tūryje. Kadangi arbatą ar kavą plikome ką tik užvirusiu vandeniu, visas jame esančias medžiagas išgeriame. Tik jos visiškai nėra kenksmingos. Net ir tos pačios kalkės yra sėkmingai suskaidomos skrandyje ir pasisavinami reikalingi elementai.
Na, o arbatinuke likusios ištirpusios medžiagos sudaro naujus, netirpius junginius, kurie, kalkių pavidalu, nusėda ant indo sienelių, taigi, pasišalina iš vandens. Virintas ir atšąldytas vanduo nebeturės didžiosios dalies vertingų medžiagų. Taigi, nebūkite arbatinukais – nebijokite gerti paprasčiausio vandens, tiesiai iš čiaupo. Lietuvoje jis yra vienas švariausių Europoje.

Atsakymas parengtas naudojantis Baltijos aplinkos forumo ir Vilniaus vandenų informacija.

Nuotr. Ecomania