Sienų apdaila – nuo dažų iki tapetų – užima didžiulį namų plotą, todėl tampa vienu svarbiausių patalpų oro kokybę lemiančių veiksnių. Tad jei norime, kad namai iš tiesų būtų saugūs, verta atidžiau pažvelgti, kas slepiasi už spalvų ir faktūrų. „Kuo didesnis sienų ar lubų plotas, tuo didesnikiekiai į patalpų  orą išskiriamų pavojingų cheminių medžiagų – plastifikatorių, konservantų ar lakiųjų organinių junginių,“ – sako Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertas Gražvydas Jegelevičius. 

PVC tapetai – gražu, bet pavojinga  

PVC tapetai – vienas populiariausių pasirinkimų dėl savo ilgaamžiškumo bei lengvos priežiūros. Tačiau jų sudėtyje slypi problema – ftalatai ar kiti plastifikatoriai, kurie suteikia medžiagai lankstumo. Būtent šie junginiai ilgainiui išsiskiria į patalpų orą, ar sukimba su dulkių dalelėmis. Ftalatai yra žinoma endokrininę sistemą ardanti medžiaga – jie gali trikdyti hormonų veiklą, paveikti vaisingumą ir net vaikų vystymąsi. Ypač jautrios ftalatams visuomenės grupės – nėščiosios ir mažamečiai. 

„PVC tapetai nėra geras pasirinkimas, jei siekiate sveikos namų aplinkos. Vietoje jų verta rinktis popierinius, tekstilinius arba medžio drožlių tapetus, kurių sudėtyje nėra plastiko ir kenksmingų priedų. Tokie tapetai ne tik „kvėpuoja“, bet ir mažiau kenkia sveikatai,“ – pataria ekspertas. Jei tapetai klijuojami, verta pasidomėti ir klijų sudėtimi – saugiausias pasirinkimas yra celiuliozės pagrindo pasta be sintetinių priedų. 

Dažų konservantai – nematomi alergenai 

Net jei vengiate tapetų ir sienas dengiate dažais, pavojus niekur nedingsta. Daugelyje vandens pagrindo dažų yra konservantų, tokių kaip MIT (metilizotiazolinonas), CMIT (metilchlorizotiazolinonas), BIT (benzilizotiazolinonas) ar OIT (oktilizotiazolinonas). Šie junginiai apsaugo dažus nuo bakterijų ir pelėsių, tačiau patekę į patalpų orą gali sukelti odos, kvėpavimo takų ar akių alergines reakcijas. „Dažai, kurių etiketėje parašyta „atsparus pelėsiui“ ar „antibakterinis“, iš tiesų gali reikšti, kad juose yra papildomas kiekis biocidų – konservantų, kurie pavojingi sveikatai. Jautresniems ar alergiškiems žmonėms patartina vengti tokių dažų ir geriau rinktis natūralias alternatyvas, pavyzdžiui, kalkinius dažus,“ sako G. Jegelevičius.   

Natūralių dažų ir apdailos alternatyvos 

Vis labiau populiarėja natūralūs dažai, kurių sudėtyje nėra sintetinių rišiklių ar konservantų. Tarp tokių – molio ar kalkių pieno pagrindo dažai. 

• Kalkių pienas – paprastas mišinys iš kalkių ir vandens, tinka tiek viduje, tiek lauke. Kalkės natūraliai naikina mikroorganizmus, todėl papildomų konservantų nereikia. 

• Molio dažai – viena tvariausių apdailos priemonių. Jie leidžia sienoms „kvėpuoti“, reguliuoja drėgmę ir neskatina pelėsio augimo. Be to, molis pats savaime stabdo mikroorganizmų dauginimąsi. 

• DIY (angl., Do It Yourself) dažai – šiuos galima pasigaminti patiems iš sausų natūralių pigmentų, kazeino, krakmolo ar kreidos. Tokiu būdu tiksliai žinote, iš ko sudarytas jūsų dažas. 

Norint suteikti spalvą, galima naudoti natūralius pigmentus – molio, žemės ar mineralų miltelius. Jie ne tik saugūs, bet ir suteikia sienoms išskirtinį natūralų atspalvį. 

Kaip atpažinti saugesnius produktus 

Norint išsirinkti saugesnius dažus, tapetus ar tinko mišinius, tikrai nepakanka užrašo „ekologiškas“. Rinkoje gausu produktų, kurie reklamuojami kaip „natūralūs“ ar „bekvapiai“, tačiau jų sudėtyje vis tiek gali būti konservantų, biocidų ar sintetinių rišiklių, išskiriančių lakiuosius organinius junginius (LOJ). Todėl svarbu nepasitikėti vien reklaminiais pažadais, o išmokti skaityti etiketėse esančią informaciją ir žinoti, ko ieškoti.  

Patikimiausias būdas atpažinti saugesnį gaminį – ekologiniai ženklai, kurie nepriklausomų organizacijų suteikiami po išsamių bandymų ir sudėties vertinimo. Tokie ženklai, kaip ES ekologinis ženklas (angl., EU Ecolabel), Šiaurės šalių gulbė (angl., Nordic Swan) ar Vokietijos  „Mėlynasis angelas“ ( angl., Blue Angel) nurodo, kad produktas atitinka griežtus aplinkosaugos ir sveikatos kriterijus – jame ribojamas LOJ kiekis, draudžiamos pavojingos medžiagos, o gamybos procesas mažiau teršia aplinką. Jei abejojate produkto sudėtimi, verta prašyti gamintojo saugos duomenų lapo (SDS) – tai oficialus dokumentas, kuriame nurodoma, kokių cheminių medžiagų produktas turi ir kokias sveikatos rizikas jos gali kelti.  

Galiausiai, prisiminkite paprastą taisyklę: kuo trumpesnis ingredientų sąrašas – tuo mažiau rizikos. Venkite gaminių, kurių etiketėje randate sudėtingus cheminių junginių pavadinimus, žodžius: biocidas (angl. biocide), konservantas (angl. preservative) arba užrašus: antibakterinis, priešpelėsinis – tai gali rodyti, kad produkte yra MIT, CMIT ar kitų konservantų. „Svarbiausia – domėtis, ką tepate ant savo sienų. Nepatvirtinti aplinkosauginiai teiginiai ne visada reiškia saugų produktą. Perskaitykite sudėtį, pasidomėkite, ar produktui suteiktas ekologinis ženklas, ir, jei įmanoma, rinkitės natūralesnes medžiagas. Kartais mažiau – reiškia geriau,“ – sako G. Jegelevičius. 

Kurkite sveikesnius namus  

Sienų apdaila – tai ne tik estetika, bet ir sveikatos klausimas. Atsisakydami PVC tapetų ar gaminių, kurių sudėtyje yra biocidinių konservantų ir cheminių priedų, galime kurti namus, kuriuose gera kvėpuoti. O natūralių dažų, molio ar kalkių sprendimai suteiks sienoms ne tik grožio, bet ir ramybės jausmą – kai žinai, kad tavo namų oras švarus. 

Kiekvienas mūsų sprendimas – nuo dažų skardinės iki baldų pasirinkimo – gali padėti sukurti sveikesnius namus. Jei norite pradėti nuo mažų, bet svarbių žingsnių, pasinaudokite projekte „NonHazCity 3“ parengtomis gairėmis „Kaip susikurti sveikatai ir aplinkai palankius namus?“ – jos padės jums kurti namus, kuriuose iš tiesų gera gyventi. Šis leidinys skirtas žmonėms, atnaujinantiems ar statantiems savo būstą, bet gali būti naudingas ir architektams bei statybos profesionalams, kuriems rūpi aplinkai ir žmogaus sveikatai draugiška statyba.   

Nemokamą leidinį „Kaip susikurti sveikatai ir aplinkai palankius namus?“ rasite čia.