Biologiškai skaidomas plastikas? Puikus sprendimas! O gal sakome STOP?  Deja, bet daug žadantis bioplastiko terminas yra šiek tiek klaidinantis ir labai painus.

Biologiškai skaidomas plastikas gali būti gaminamas iš iškastinių šaltinių, pavyzdžiui, žalios naftos, taip pat ir iš atsinaujinančių medžiagų, pavyzdžiui, kukurūzų, cukranendrių ir maisto gamybos likučių. Yra ir iškastinio bei augalinio plastiko mišinių. Galiausiai, visos minėtos plastiko rūšys gali būti biologiškai skaidomos arba neskaidomos. Argi ne painu?

Pradėkime nuo plačiai paplitusios klaidingos nuomonės, kad bioplastikas visada yra biologiškai skaidomas. Biologiškai skaidomo plastiko, pagaminto iš iškastinių šaltinių, visiškas skaidymas galimas tik esant tam tikroms pramoninėms sąlygoms. Tas pats pasakytina ir apie daugumą bioplastikų, pagamintų iš atsinaujinančių žaliavų. Pavyzdžiui, PLA (poliaraktinė rūgštis), paprastai gaminama iš kukurūzų, kasavos ar cukranendrių krakmolo, tačiau biologiškai skaidoma tik pramoninėje kompostavimo įmonėje. Skilimo procesas vyksta labai lėtai, o biologiškai skaidomo plastiko iš iškastinio kuro atveju nėra išskiriami jokie vertingi komposto ingredientai, tokie kaip maistinės medžiagos, mineralai ar dirvožemį gerinantis humusas. Vadinasi, nesukuriamas substratas. Taigi ant komposto krūvos užmetus puodelį iš biologiškai skaidžių plastikų, jis nesuirs. Tai bus panašu į plastikinio butelio metimą į kompostą.

Biologiškai skaidomas plastikas taip pat gaminamas palyginti mažais kiekiais, todėl sunku sukurti specialią perdirbimo infrastruktūrą. Štai kodėl daugelyje šalių bioplastikai kompostavimo įmonėse pašalinami kaip teršalai ir sudeginami.

Bioplastikas dažnai reklamuojamas kaip „ekologiškesnis“ nei tradiciniai plastikai, tačiau, kai atsižvelgiama į medžiagų gyvavimo ciklus, tai nebūtinai yra tiesa. Bioplastiko gamybos metu  naudojamos trąšod, pesticidai ir žemės ūkio mašinos, taip pat vartojamas vanduo. Taip pat, kadangi naudojams įvairios žemės ūkio kultūros, negalime pamiršti ir genetiškai modifikuotų augalų. Įprastas augalų auginimas ir perdirbimas sukelia dirvožemio rūgštėjimą ir vandens telkinių eutrofikaciją. Be to, cheminio apdorojimo metu, kuris reikalingas organinėms medžiagoms paversti plastiku, pridedama pavojingų priedų, o kai kurių šių medžiagų poveikis aplinkai ir sveikatai nėra visiškai aiškus.

Tačiau, jei bioplastiko gamybai naudojamos medžiagos šaltinis yra išmestos maisto atliekos, pavyzdžiui, ryžių lukštai, bananų žievelės, kavos tirščiai ir kt. poveikis aplinkai gali būti teigiamas, nes tai pašalintų organines atliekas sąvartyne ir nereikėtų papildomų žemės ūkio pastangų.

Kaip visada, tokioms sudėtingoms problemoms, kaip plastiko naudojimas, nėra lengvo sprendimo. Siūlome pirmenybę pirkti produktams be plastikinių pakuočių (arba su kuo mažiau), naudoti tvarias alternatyvas (bičių vaško drobeles, stiklines ar metalines talpas) ir tinkamai perdirbti pakuotę. 

Ir galiausiai, prieš mesdami ką nors ant savo komposto krūvos, įsitikinkite, kad medžiaga yra kompostuojama namuose (ne tik biologiškai skaidoma), ir atlikite šiek tiek bandymų, kad nustatytumėte, jog gamintojo teiginiai nėra tik žaliasis smegenų plovimas (angl. greenwashing)

Nuorodos: